1459 m. spalis

Kaip paaiškėjo, jis tikrai negalėjo.

Kai Jorko kariauna atsidūrė priešais tikrąjį karalių mūšio lauke, vyrai suprato, kad negali pakelti prieš jį rankos. Aš praleidau ant kelių visą dieną, kai Jorko pajėgos susispeitusios už patrankų ir vežimų žvelgė žemyn nuo kalvos į Ladfordo tiltą ir paties karaliaus vėliavas. Jie derėjosi visą dieną, o aš meldžiausi, ir vakare, kai visiškai apleido nuodėminga drąsa, jorkiečiai paspruko. Movė kaip paskutiniai bailiai, o karalius, šventasis, dėkui Dievui, ne kankinys, perėjo paprastų Jorko kareivių rikiuotę ir suteikęs malonę paleido namo. Jorko žmonai, hercogienei Sesilijai, su dviem drebančiais berniukais, Džordžu ir Ričardu, bei pilies raktais teko stypsoti prie Ladlou miesto kryžkelės, kai į miestą plūdo plėšti panūdusi karaliaus kariuomenė. Jai teko pasiduoti karaliui ir sėsti su vaikais į kalėjimą nežinant, kur pabėgo vyras ir du vyresnieji sūnūs. Jai turėjo būti gėda iki plaukų šaknų. Jorko giminės ir Varviko maištas prieš Dievo skirtąjį karalių baigėsi plėšikų peštynėmis pačių Jorkų pilyje hercogienei glaudžiant kalėjime mažuosius išdavikus, kurie žliumbė dėl pralaimėjimo.

— Jie bailiai, — murmu Mergelės Marijos statulai savo koplytėlėje. — Ir jūs gerai juos pamokėte. Meldžiausi, kad jie būtų nugalėti, jūs atsakėte į mano maldas ir juos sutrypėte.

Atsikėlusi išeinu iš koplyčios pakelta galva, nes žinau, kad mano namus palaimino Viešpats, kad mums vadovauja žmogus, kuris yra ir karalius, ir šventasis, kad mūsų pretenzijos teisėtos, o pergalė buvo pelnyta nepaleidus nė vienos strėlės.